NINA RICCI

Nina Ricci: Romantiškas paryžietiškas moteriškumas, pavertęs bižuteriją poezija

Jei reikėtų išrinkti prancūzų mados namus, kurie vintažinėje bižuterijoje geriausiai įkūnijo tyrą romantizmą, poeziją ir elegantišką moteriškumą, tai būtų Nina Ricci. Kol kiti to meto dizaineriai eksperimentavo su agresyviomis pankroko formomis ar masyviu maksimalizmu, Nina Ricci išliko ištikima Paryžiaus dvasiai – grakščioms linijoms, švelniems linkiams ir prabangai, kuri ne rėkia, o šnabžda. Tai istorija apie moterį, kuri suprato moters kūno grožį, ir jos sūnų, pavertusį šį supratimą pasauline imperija.

„Mano tikslas – apgaubti moterį poezija, suteikti jai grakštumo ir pabrėžti jos prigimtinį švelnumą.“ – Nina Ricci filosofija

Nuo Italijos pakrantės iki Paryžiaus aukštosios mados širdies

Tikrasis mados namų įkūrėjos vardas buvo Maria Nielli – ji gimė 1883 metais Turine, Italijoje, tačiau būdama vaikas su šeima persikėlė į Prancūziją. Čia ji gavo pravardę „Nina“, o ištekėjusi už italų juvelyro sūnaus tapo Nina Ricci. Ji buvo neįtikėtinai talentinga siuvėja ir dizainerė, ilgus metus dirbusi kituose mados namuose, kol galiausiai, būdama 49-erių, 1932 metais Paryžiuje atidarė savo vardinę studiją.

Ninos sūnus Robert Ricci turėjo genialią verslo gyslelę. Būtent jis pastebėjo, kad mados namų klientės trokšta išbaigto įvaizdžio – kvepalų ir aksesuarų. Robertas suprato, kad papuošalai yra emocija, todėl Nina Ricci bižuterija buvo kuriama ne kaip atskira masinė gamyba, o kaip tiesioginis prabangių kvepalų ir drabužių kolekcijų pratęsimas.

Ikoniškieji balandžiai ir mados namų simbolika

Didžiausiu mados namų proveržiu, padariusiu įtaką ir jų papuošalų dizainui, tapo legendiniai kvepalai „L'Air du Temps“, išleisti iškart po Antrojo pasaulinio karo – 1948 metais. Jų buteliuką puošė du susipynę krištoliniai balandžiai, simbolizuojantys taiką, laisvę ir meilę.

Šis taikos balandžių motyvas akimirksniu persikėlė į Nina Ricci bižuterijos liniją. Jų vintažinės sagės, vaizduojančios skrendančius balandžius, grakščiai nutūpusius paukščius ar persipynusius sparnus, tapo mados namų vizitine kortele. Šie papuošalai buvo tokie populiarūs, kad juos kaip elegancijos simbolį savo kostiumėlių atvartuose segėjo įtakingiausios to meto Europos ir Amerikos moterys.

Išskirtinis braižas: Rankinis darbas ir ypatingas auksavimas

Vintažinė Nina Ricci bižuterija (ypač sukurta 1970–1990 metais) garsėja neįtikėtina pagaminimo kokybe ir lengvai atpažįstamais elementais:

• Gėlių ir gamtos motyvai: Mados namai dievino floristiką. Jų kolekcijose dominavo grakštūs rožių žiedai, lapeliai, kaspinai ir širdelės, kurios atrodė ne vaikiškai, o itin aristokratiškai.

• Ypatingas auksas: Kaip ir Givenchy, Nina Ricci nenaudojo pigaus, blizgaus geltono metalo. Jų papuošalai buvo dengiami storu prancūziško aukso sluoksniu su šilkiniu, matiniu finišu, kuris net po daugelio dešimtmečių nekeičia spalvos.

• Swarovski ir emalio simfonija: Papuošalų dekoravimui buvo naudojami tik aukščiausios kokybės Austrijos krištolai, imituojantys deimantus, bei prabangus gilus emalis, dažnai pasižymintis giliomis safyro, smaragdo ar klasikinės juodos spalvos natomis.

Kolekcinė vertė šiandien: Saugokitės licencinių kopijų!

Nina Ricci vintažinė bižuterija šiandien išgyvena tikrą aukso amžių tarp kolekcininkų, vertinančių klasikinį, moterišką įvaizdį. Tačiau tikrieji vintažo ekspertai žino vieną paslaptį – dešimtajame dešimtmetyje mados namai pardavė licenciją gaminti papuošalus Amerikos kompanijai D'Orlan.

Nors D'Orlan gamybos papuošalai taip pat buvo labai kokybiški, patys vertingiausi ir brangiausi yra tie kūriniai, kurie buvo pagaminti pačioje Prancūzijoje iki šio susijungimo. Juos galima atpažinti iš kitoje pusėje esančio firminio įspaudo: tai gali būti pilnas užrašas „NINA RICCI“, raidės „NR“ arba užrašas „NINA RICCI PARIS“ su autorinių teisių (©) ženklu.